Kas yra priklausomybes nuo nario dydis, Asmens Sveikatos Klinika

Tokiems žmonėms sunku priimti sprendimus, užmegzti intymius santykius, nes jiems patiems labai sunku suprasti savo tikruosius jausmus. Teko girdėti perspėjimą sveikstančiam priklausomam žmogui nepakliūti į emocinės priklausomybės spąstus. Ar medikamentinis gydymas būtinas, kai pasijuntame blogai ir nebesusitvarkome su savo problemomis?

Problema ir tai, kad mes labai mažai rūpinamės prevencija. Neretai būna taip, kad žmonės ateina pas gydytoją tik tada, kai bėdos jau labai įsisenėjusios. Galiu tvirtai teigti, kad Lietuvoje per mažai dirbame su tikslinėmis grupėmis, bandydami užkirsti kelią psichiniams sutrikimams atsirasti. Šiandien mes tik gydome ligą, bet mažai stengiamės, kad ta liga nesusirgtume.

Blogai tai, kad daugybė žmonių nesupranta, kokia svarbi psichinė sveikata, kad ji nėra antraeilis dalykas… Nemažai kalbama apie fizinės sveikatos gerinimą, o psichinė — pamirštama.

To padarinys — žmonės nesugeba savimi pasirūpinti, bijo kreiptis į specialistą. Depresija labai dažnai susijusi su įvairiomis priklausomybėmis.

Svarbu išsiaiškinti, kas atsirado pirmiau? Tačiau būna ir taip, kad žmogus tampa priklausomas ir tai labai paveikia jo gyvenimą: suyra santykiai, prarandamas darbą — tada puola į neviltį ir suserga depresija. Ką daryti, kai kyla įtarimas, kad išsivystė priklausomybė nuo vaistų? Robertas Badaras Kreiptis į gydytoją. Turime labiau pasitikėti specialistais.

Net jei gydytojas mažai išmano apie priklausomybės ligas, apie vaistus, kuriuos vartojate, jis būtinai nukreips tinkama linkme. Noriu atkreipti dėmesį, kad priklausomybė nuo vaistų yra diagnozė, turinti savo kodą sutrikimų sąvade.

Tik pačiam pacientui labai sunku tai pripažinti. Čia kaip ir kitų priklausomybių atveju — net esant akivaizdiems ženklams, jog vaistų vartojimas sukelia neigiamų padarinių, žmogus tai neigia ir kartoja, kad jis vartoja vaistus kaip pagalbą. Ne patys vaistai yra blogis, bet tai, kaip su jais elgiamasi.

Taip pat ir tai, kad vis daugėja neatsakingos informacijos, kuri prisideda prie to, kad žmonės užsiima savigyda ir tampa priklausomi nuo vaistų. Ar nuo priklausomybių pasveikstama?

Priklausomybės sindromas

Justina Kymantienė Esama teorijų, kurios nurodo, kad priklausomas asmuo gali pasveikti ir išmokti atgauti laisvę nuo to kvaišalo ar veiksmų, kurie buvo sukėlę priklausomybę. Pavyzdžiui, pasveikęs alkoholikas gali saikingai vartoti alkoholį. Tačiau absoliuti dauguma šioje srityje dirbančių specialistų tvirtina, kad, kai kalbame apie priklausomybės ligas, sveikimas vyksta visą likusį gyvenimą. Priklausomybės liga sergantysis, norėdamas keisti savo gyvenimą ir gyventi blaiviai bei švariai, vartoti psichoaktyviųjų medžiagų ar lošti nebegali.

Kita vertus, tai nereiškia, kad sveikstantis žmogus negali būti laimingas, jaustis geriau nei daugelis tų, kurie neserga priklausomybių ligomis. Gal nuskambės paradoksaliai, tačiau į priklausomybę galima žiūrėti ir kaip į dovaną.

Remdamasi savo klinikinio darbo praktika, galėčiau paliudyti, kad priklausomybė ne vienam sveikstančiajam tapo atspirtimi į kitokį gyvenimą. Kalbu apie ilgametę blaivybę pasiekusius žmones.

Ši liga ir jos sąlygotos pasekmės taip supurto, kad sveikdamas žmogus susiduria su neeiline galimybe perkainoti vertybes, atrasti Dievą, pasirinkti tarnystę — padėti kitiems priklausomiems sveikti. Įvyksta neįtikėtinas virsmas — alkoholikas ar narkomanas, kuriuo, ginkdie, negalima pasitikėti, tampa sąžiningu ir patikimu žmogumi, kuris geba atjausti kitą ir padėti, nes yra patyręs pačią tikriausią kančią bei, greičiausiai, yra pabuvojęs ties gyvenimo ir mirties riba.

Kaip vyksta sveikimas? Ar tai lūžis? Justina Kymantienė Priklausomybių problema yra ne psichoaktyvios medžiagos ar lošimai. Tai destruktyvus žmogaus santykis su savimi ir su kitais. Norinčiam sveikti priklausomam žmogui tikrai nepakanka nustoti gerti, vartoti ar lošti. Vieną priklausomybę gali keisti kita. Reikia keisti ne tik požiūrį į gyvenimą, bet ir elgesį. Dažnai tai klaidingai suprantama. Taip sveikimą Kas yra priklausomybes nuo nario dydis žmonėms paprastai tenka nusivilti. Elgesio keitimas yra ilgas procesas.

Darbe su priklausomais asmenimis ir jų artimaisiais dažnai remiamasi James O. Modelis aprašo šešias elgesio keitimo stadijas, kurioms būdingas skirtingas žmogaus pasirengimas keisti savo elgesį. Iki svarstymo stadijoje žmogus savo paties problemų nemato, nors jos jau būna akivaizdžios kitiems. Svarstymo stadijoje jis savo problemas jau atpažįsta.

Tuomet eina pasirengimo stadija, kai žmogus ruošiasi imtis kokių nors veiksmų šioms problemoms spręsti. Veiksmų stadija pasiekiama tuomet, kai žmogus bent pusę metų kryptingai keičia savo elgesį.

Palaikymo stadija trunka tol, kol nepageidaujamas elgesys įveikiamas. Žmogus įtvirtina savo elgesio pokyčius, tačiau atkryčio rizika išlieka. Atkryčio stadiją asmuo pasiekia, jei vėl grįžta prie nepageidaujamo elgesio. Po šios stadijos asmuo vėl grįžta į elgesio keitimo procesą — svarstymo stadiją.

• Kokio dydzio vidurinio vyru nario nuotrauka
• Ar gydymas Jūsų bendruomenėje yra mokamas?
• Nario dydis paauglys 16 metu

Pagalbos strategijos sveikstančiam priklausomam asmeniui parenkamos pagal tai, kuriame elgesio keitimo etape jis yra. Šis modelis puikiai iliustruoja, koks sudėtingas ir ilgalaikis procesas yra elgesio keitimas.

Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad atkrytis — tai labai tikėtina sveikimo dalis. Akivaizdu, kad sveikimas, tai ne vienas sprendimas. Tai pasirinkimas gyventi blaiviai ir visa virtinė šį pasirinkimą patvirtinančių sprendimų — didelių, susijusių su neeiliniais gyvenimo įvykiais, ir mažų, kasdienių. Koks priklausomybių gydymas yra efektyviausias? Justina Kymantienė Pirmiausia reikia sutarti, ką laikysime gydymo efektyvumu.

Priklausomybės ligų srityje dirbantys specialistai gydymo efektyvumu paprastai linkę laikyti ilgalaikę priklausomo asmens blaivybę ir visavertį grįžimą į šeimą, darbą bei visuomenę. Taigi psichoaktyviųjų medžiagų nevartojimas tėra tik vienas veiksmingo gydymo kriterijus.

Sutikite, kad ženklūs teigiami pokyčiai sveikstančio asmens socialinio, psichologinio, profesinio funkcionavimo srityse — nėra tas pats, kaip negerti mėnesį po kodavimo. JAV Nacionalinis priklausomybių nuo narkotikų institutas angl. National Institute on Drug Abuse — NIDAremdamasis per tris dešimtmečius atliktais moksliniais tyrimais bei klinikine praktika, nurodo, kad nėra vieno efektyvaus gydymo.

Kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl svarbu parinkti jam veiksmingiausius metodus. Efektyvus gydymas turi būti nukreiptas į asmens fizinių, psichologinių, socialinių, dvasinių bei kitų poreikių patenkinimą. Paprastai šiuos efektyvaus gydymo kriterijus gali išpildyti biopsichosocialiniu modeliu paremtos reabilitacijos programos, kuriose pagalbos metodus kiekvienam individualiam atvejui parenka gydytojų psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų ir dvasininkų komanda.

Savitarpio pagalbos grupių lankymas išlieka svarbia sveikimo prielaida. Reikia pridurti, kad įtaiga paremti metodai, tokie kaip kodavimas, mokslu grįstų įrodymų apie jų efektyvumą neturi. Ar detoksikacija yra efektyvus gydymo metodas? Justina Kymantienė Didelė dalis pagalbos besikreipusių priklausomų asmenų gydymą baigia po detoksikacijos etapo, kuris yra nukreiptas į abstinencijos simptomų slopinimą.

Tačiau nederėtų apsigauti — detoksikacija tėra sveikimo prielaida, galima tolesnio sveikimo pradžia, nes pati viena teturi menką įtaką ilgalaikiam psichoaktyvių medžiagų nevartojimui. Kaip vertinti metadoną, kuris skiriamas kaip pakaitinė priemonė, gydantis priklausomybę nuo narkotikų?

Robertas Badaras Buvo laikas, kai metadonas atrodė tiesiog ideali išeitis. Kai kolegoms sakiau, kad metadonas gali turėti ne tik teigiamų, bet ir neigiamų padarinių, manęs nelabai klausėsi.

Dabar situacija radikaliai keičiasi ir vis garsiau pripažįstami tie neigiami padariniai. Tačiau ir vėl nereikėtų užimti kraštutinės pozicijos — mano įsitikinimu, ne metadonas yra problema, bet tai, kad jis buvo pradėtas skirti pernelyg plačiai ir neatsakingai. Kritikai teigia, kad metadonas tik pakeičia vieną priklausomybę kita ir net neaišku, ar geresne. Aš veikiau noriu pasiūlyti metaforą, kad metadonas yra tai, kas padeda skęstančiam žmogui įkvėpti oro.

Žmogus vis dar skęsta, bet dabar atsiranda papildomo laiko jį gelbėti. Yra žmonių, nors, turiu pripažinti, nedaug, kurie, padedant metadonui, sugebėjo detoksikuotis ir išbristi iš narkotikų liūno. Yra žmonių, kuriems metadono vartojimas bent jau prailgino gyvenimą. Kita vertus, turiu pripažinti, kad detoksikacija po metadono vartojimo yra itin sunki. Tiesa, gydymas yra kur kas daugiau nei detoksikacija, pastaroji — tik sudedamoji gydymo dalis. Man, kaip toksikologui, svarbiau net ne tai, kiek žmogus vartojo kvaišalų, bet tai, kaip ilgai, kiek dažnai vartojo.

Todėl ir į metadoną žiūriu nevienareikšmiškai. Tai tikrai nėra panacėja, tačiau taip pat nėra visiškas blogis. Tiesa, kaip įprasta, tarp šių dviejų kraštutinumų. Kęstutis Dvareckas Ši žalos mažinimo programa kuri paskutiniais metais pradėta vadinti gydymu turi teisę egzistuoti — tik nereikėtų savęs pačių ir norinčiųjų gydytis apgaudinėti, kad tai gydymas. Tai, mano supratimu, kraštutinė priemonė, kuri galėtų būti skiriama tais atvejais, kai visos kitos priemonės išbandytos ir neatnešė pagerėjimo.

Dabar gi, mūsuose, dažnai pagalbos besikreipiantieji yra nukreipiami į šią žalos mažinimo programą. Detoksikacija, nors ir pastebimai sunkesnė nei nuo kitų narkotinių medžiagų, — įmanoma. Tą puikiai atlieka toksikologiniai skyriai, o ypač respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės toksikologijos centras.

Metadonas galėtų būti skiriamas, kai gydymas jau nebeįmanomas, o ne vietoje gydymo. Kas yra reabilitacinė bendruomenė ir koks jos tikslas? Dėl kokių priklausomybių šiuo metu galima kreiptis į reabilitacines bendruomenes?

Kokie reikalavimai keliami norintiems dalyvauti reabilitacijos programoje? Kęstutis Dvareckas Priklausomybė yra lėtinė ir progresuojanti liga — neretai prieš pradėdamas sveikimą, priklausomas asmuo prarandą viską: savigarbą, bet kokias moralines vertybes, artimųjų pasitikėjimą, darbinius įgūdžius ir pan. Integracinių programų tikslas — padėti asmeniui, palaikyti jį įveikiant pirmąsias blaivaus gyvenimo kelyje sudygusias problemas, padėti susiorientuoti darbo rinkoje, palaikyti atkuriant santykius su artimaisiais, įsijungti į savipagalbos grupių veiklas, atrasti susitarimus su kreditoriais ir antstoliais didžiosios dalies po reabilitacijų sugrįžtančiųjų ištikimai laukia tik antstoliai.

Dauguma Lietuvoje veikiančių reabilitacinių bendruomenių yra įsikūrusios atokiose vietovėse — dėl to negali užtikrinti savo absolventams pakankamo palaikymo sveikimo procese.

Didžioji dalis sugrįžtančiųjų neturi ne tik vidinių resursų, bet ir elementarių finansinių galimybių įsitvirtinti visuomenėje ir darbo rinkoje — jie yra išmokę, turi įgūdžių gyventi saugioje bendruomenėje, o visuomenėje, kuri nėra tokia saugi terpė, — ne. Šiuo metu Lietuvoje pagalbos į reabilitacines bendruomenes galima kreiptis dėl priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, patologinio lošimo.

Priklausomybės liga gali susargdinti ir artimuosius

Tačiau situacija sparčiai keičiasi, atsiranda naujų bendruomenių. Beje, noriu pastebėti, kad didžioji dalis Lietuvoje veikiančių reabilitacijų bendruomenių į savo programas priima tik pilnamečius asmenis. Nepilnamečiams asmenims pagalbą teikia Vilniaus ir Kauno priklausomybių centrų skyriai. Kalbant apie reikalavimus, beveik visos Lietuvoje veikiančios priklausomų Kas yra priklausomybes nuo nario dydis reabilitacijos bendruomenės į savo programas priima asmenis iškart po detoksikacijos skyrių, arba savarankiškai nutraukusius vartojimą mažiausiai 1—2 savaitės.

Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bendruomenės skirtingos — vienos bando padėti be specialistų darbas ir maldadažniausiai įkurtos religinių judėjimų, kitos, kuriose dirba ir specialistai, dažniausiai prašo besikreipiančio asmens pagal galimybes prisidėti prie reabilitacijos kaštų padengimo nustatyto dydžio įnašais.

Reabilitacijas galima skirstyti į licenzijuotas atitinkančias bent minimalius reikalavimus, norint padėti priklausomybe sergantiesiems ir nelicenzijuotas — kaip minėjau, dažniausiai priklausančias religiniams judėjimams, neturintiems kvalifikuotų specialistų ir patvirtintų programų. Šalia visų minėtų reikalavimų, pagrindinis visgi yra motyvacija — asmuo turi sutikti ir pats kreiptis į pasirinktą bendruomenę.

Teko girdėti, kad reabilitacijų dalyviai turi laikytis griežtų bendruomenės taisyklių. Kokios jos ir kodėl tokios griežtos? Kas padeda žmogui pabaigti gydymo programą, t. Kęstutis Dvareckas Kiekviena bendruomenė sukuria individualias, būtent tai bendruomenei svarbias vidaus tvarkos taisykles. Tačiau esama ir bendrų, fundamentalių taisyklių. Pavyzdžiui, dalyvaujant reabilitacijos ar reintegracijos programoje negalima vartoti ar turėti jokių psichoaktyvių medžiagų, ir bendruomenės darbuotojai gali bet kada patikrinti, ar programos dalyviai šios taisyklės laikosi.

Visos taisyklės bendruomenėse sukurtos siekiant to paties tikslo — padėti programų dalyviams sveikti. Gydymo programos pabaigimui svarbi tiek vidinė, tiek ir išorinė motyvacija. Dažniausiai, žinoma, dominuoja išorinė motyvacija — ir Kokie kremai gali padidinti varpa nėra blogai.

Svarbu, kad ta išorinė motyvacija nedingtų, nemažėtų, kol neūgtelėjo vidinė motyvacija. Išorine motyvacija vadiname aplinkos ir aplinkybių spaudimą rinktis sveikimo kelią, vidine — sąmoningą asmens apsisprendimą tęsti sveikimą. Motyvacija — kintantis dydis, kai kuriuos slėnius padeda įveikti labiau išorinė, kitus — vidinė motyvacija. Jos viena kitą papildo. Svarbu, kad artimieji nesudarytų prielaidų sveikstančiajam atidėti sveikimą, — kad netikras gailestingumas, džiaugsmas pirmaisiais pokyčių daigeliais ar noras tikėti, kad jau viskas išsisprendė netaptų neperžengiamu slenksčiu ar klystkelio pradžia.

Nederėtų tikėtis greitų ir tikrų pokyčių. Ar gydymasis yra anonimiškas? Ar surinkta informacija apie priklausomų asmenų, kurie gydosi priklausomybės ligų centruose arba bendruomenėse, psichikos sveikatą gali vėliau turėti jiems neigiamų pasekmių? Kęstutis Dvareckas Dažnu atveju, priklausomybių ligų centrai leidžia pasirinkti — arba nemokamas gydymas atskleidžiant asmens tapatybę, arba anoniminis gydymas, bet tuomet gydymas mokamas.

Reabilitacinėse bendruomenėse užtikrinamas besigydančiųjų anonimiškumas ir jokių neigiamų pasekmių iškilti neturėtų.

Kiek laiko reikia lankyti savitarpio pagalbos grupes? Kodėl kai kurie sveikstantys asmenys po reabilitacijos programos renkasi reintegraciją? Kęstutis Dvareckas Baigtinio lankytų savitarpio pagalbos grupių skaičiaus nėra. Sveikstantys žmonės paprastai jas lanko nepertraukiamai. Savipagalbos grupes derėtų lankyti visą sveikimo laiką, idealiu atveju — visą gyvenimą. Kitaip tariant, sužino, ką turi daryti, kad toliau gyventų blaiviai. Tačiau reikia nepamiršti, kad reabilitacija sykiu užtikrina labai saugią aplinką sveikstantiems žmonėms.

Naujai atrasti dalykai veikia vienaip, kai tuo pačiu gyvena ir aplinkiniai.

Savarankiškas sveikstančiojo gyvenimas kupinas iššūkių, kuriais gali virsti ir kasdieniai reikalai: reabilitacijoje galiojo taisyklės, kurios jau pačios savaime į gyvenimą įnešė daug struktūros bei aiškumo, baigus reintegraciją — už savo gyvenimo taisykles atsakingas lieki vienas pats. Reintegracija daugeliu atvejų tampa labai reikšminga tarpine stotele. Šios programos metu asmuo toliau gyvena bendruomenėje, tačiau turi daugiau laisvės, o sykiu ir daugiau galimybių už šią laisvę prisiimti atsakomybę.

Dažniausi uždaviniai šiame etape — darbo paieška, susikaupusių finansinių problemų sprendimas, santykių su šeima atkūrimas ir kita. Reintegracijos programa užtikrina galimybę su saugiu specialistų palydėjimu perkelti reabilitacijos programoje įsisavintas žinias ir įgūdžius į tikrąjį gyvenimą.

Toks palydėjimas tampa ypatingai svarbus ankstyvos psichoaktyvių medžiagų vartojimo pradžios atveju, kada priklausomas asmuo stokoja ne tik darbinių, bet gyvenimo įgūdžių apskritai. Daug sveikstančiųjų vėliau atkrenta ir tarsi vėl viskas prasideda nuo pradžios, o neretai vartojimas būna net intensyvesnis. Ar ir tokiais atvejais galima teigti, kad gydymo ar reabilitacijos įstaigoje praleistas laikas buvo prasmingas?

Kas yra priklausomybes nuo nario dydis Berg Priklausomybė yra specifinė — chroniška, daugiasluoksnė — liga ir skaudūs atkryčiai čia kur kas dažnesni nei gydant daugumą kitų ligų. Galima net sakyti, kad neretai atkryčiai, kai kalbame apie priklausomo žmogaus sveikimą, yra svarbi šio proceso dalis, skausmingos puikybės tirpdymo pamokos. Atkrytis nereiškia, kad aš nenoriu sveikti, kad esu beviltiškas, tai tik ženklas, kad aš vis dar mokausi žengti sveikimo keliu ir šiame kelyje yra įvairių spąstų, kuriuos turiu išmokti atpažinti.

Iš tiesų, gali būti, kad ši programa man netinka, o gal tie žmonės, kurie man siūlo reabilitaciją, nors ir yra kupini gerų ketinimų, tačiau nėra pakankamai įsigilinę į tai, kas yra priklausomybė ir kaip įmanomas sveikimas, kas padeda, o kas trukdo sveikti. Tačiau daug labiau tikėtina, kad problema glūdi ne pačioje programoje, o tame, kad sveikstančiam žmogui galbūt dar trūksta naujos patirties gyventi kitaip, kovoti su puikybės demono apraiškomis.

Svarbu nepamiršti, kad reabilitacijos programa yra sudėtingas darbas su savimi ir ji neturi būti nei patogi, nei lengva. Priklausomo žmogaus sveikimo kelias sudėtingas ir labai reikalinga aplinkinių parama bei supratimas. Būtent dėl to rekomenduojama sveikti reabilitacinėje bendruomenėje, tarp kitų žmonių, į kuriuos galima atsiremti, su kuriais galima dalintis abejonėmis ir pasiekimais.

Svarbu ir tai, kad šeimos nariai, artimi draugai turėtų supratimą, kas yra priklausomybė, kas svarbu sveikimui.

Tačiau… Svarbiausias dalykas, kurį turi prisiminti sveikstantis priklausomas žmogus yra tai, kad jis pats yra atsakingas už save ir negalima sveikimo atsakomybės perkelti kažkam kitam. Gerai, kai aplinkiniai yra geranoriški, kai padeda sveikti, tačiau į tai dera žiūrėti kaip į dovaną, o ne kaip į kitų žmonių pareigą.

Niekas neprivalo sveikstančiam žmogui padėti. Negalima reikalauti, kad visi pultų pasitikėti tuo, kuris daug kartų piktnaudžiavo tuo pasitikėjimu. Priklausomas žmogus sveiksta dėl savęs ir turi atsisakyti liguisto noro, kad kiti elgtųsi taip, kaip jam norisi. Vienas iš sveikimo iššūkių — išmokti išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir nuosekliai eiti užsibrėžto tikslo link net ir tam nepalankioje aplinkoje, atlaikant visas, net ir nebrandžias, skaudžias, reakcijas.

Deimantas Žemaitis Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad pati pirmoji sveikimo diena yra sunkiausia. Po ilgo vartojimo laikotarpio bandai sustoti, tai būna pragaras tiek fiziškai, tiek viskas viduje vartosi.

Nepaprastai sunku tą pirmą dieną išbūti, tačiau kartu — tai jau sveikimo pradžia.

Jie dažnai jaučia ilgalaikį stresą, įtampą, kaltės bei gėdos jausmus, kurie turi įtakos jų sveikatai. Tokių šeimų nariai dažniau linkę sirgti depresija, nerimo sutrikimais. Taip pat tokiose šeimose didesnė rizika patirti fizinę ar seksualinę prievartą. Priklausomybe sergantis žmogus nekontroliuoja savo gyvenimo, atsiranda daug chaoso, už viską svarbiau gyvenime tampa medžiaga, nuo kurios jis yra priklausomas.

Galima net sakyti, kad pirmą dieną žmogus sveiksta kokybiškiausiai — visais procentų, vėliau jau būna 90, paskui dar mažiau procentų sveikimo dienų. Net jei žmogus atkrenta po šiek tiek laiko, jis visada prisimena savo pirmąją sveikimo dieną kaip labai skausmingą, bet ir kaip tai, ką visgi sugebėjo iškęsti. Aš puikiai atsimenu savo pirmą sveikimo dieną.

Kai mane atvedė į detoksikacijos skyrių, manyje viskas drebėjo, net plaukai virpėjo. Temperatūra kilnojosi, viską skaudėjo, bet aš vis dėlto išbuvau blaivus, nors ir labai norėjosi mestis atgal į vartojimą, tačiau kažkaip pavyko. Gal galite pateikti praktinių patarimų, kurie padėtų sveikstančiam alkoholikui atlaikyti dirgiklius, kurie gundo atkristi? Kate Green Priklausomybės nuo alkoholio gydymo reabilitacijos įstaigoje pabaiga yra didžiulis pasiekimas.

Tačiau tikrasis darbas prasideda išėjus pro duris. Jūs įsipareigojate susilaikyti nuo narkotikų ar alkoholio vartojimo kiekvieną dieną. Nėra abejonių, kad bus akimirkų, kai jausite didelį potraukį pabėgti į priklausomybę, norą užsimiršti, nuskausminti tai, ką jaučiate. Susidursite su įvairiausiais gundymais: renginiais, kuriuose vartojamas alkoholis, su žmonėmis, kurie kelia nemalonias emocijas, kurias norisi, kaip esate įpratę, paskandinti alkoholyje.

Kaip elgtis tokiose situacijose? Siūlau penkis patarimus, kaip grumtis, kovoti su gundymais, sveikimo nuo priklausomybės kelyje. Aiškiai įsivardykite, kas jus gundo pasitraukti iš sveikimo kelio. Kiekvienas žmogus unikalus, todėl ir dirgikliai bei pagundos skirtingiems žmonėms skirtingi.

Tiesa, galima įvardyti kelis universalius dirgiklius: ėjimas pro barą, kuriame anksčiau dažnai lankėtės, kontaktas su girtu žmogumi algos gavimo dieną, varginančios darbo dienos ar darbo savaitės pabaiga, ginčas su kuo nors ar nuobodulys. Būkite realistiški ir žinokite, su kuo turite reikalą.

Iššūkiai, pagundos, dirgikliai yra sudėtinė sveikimo dalis. Neapsigaudinėkite, kad jums pavyks visai jų išvengti. Daug svarbiau būti realistais, pažinti tai, kas jus dirgina ar provokuoja, likti atviriems galimiems netikėtumams. Patartina iš anksto pasirengti planą, kaip reaguosite, jei pajusite dirgiklius. Pasirepetuokite planą. Atsargumo nebus per daug.

Atsistokite prieš veidrodį ir įsivaizduokite, kad patekote į situaciją, kai jaučiate norą vartoti alkoholį. Ieškokite įtaigių žodžių, kurie galėtų jus sulaikyti. Dažnai pakartokite tokį pokalbį su savimi. Labai tikėtina, kad vieną dieną, kai pasijusite visiškai arti suklupimo, šios repeticijos bus jums gelbėjimo ratas. Rūpinkitės savimi.

Taip jie neigia problemą, nemato ir negirdi to, ko nenori matyti ir girdėti. Į netiesioginę priklausomybę linkę asmenys paprastai turi įvairių somatinių skundų. Tai yra tokie psichosomatiniai sutrikimai kaip skrandžio opa, kolitai, galvos skausmai, hipertenzija, bronchinė astma ir kt.

Teigiama, kad netiesiogiai priklausomi asmenys serga todėl, kad stengiasi kontroliuoti, ko iš tiesų neįmanoma kontroliuoti kito žmogaus gyvenimo. Jie labai daug dirba, deda labai daug pastangų palaikydami švarą namuose. Jie visiškai atsisako savo poreikių, norų, interesų, pomėgių. Persiima priklausomybe sergančio asmens pomėgiais.

Jų asmenybė tarsi degraduoja, ištirpsta artimo žmogaus priklausomybėje. Paprastai šie asmenys patys dėl savo pačių problemų nesikreipia į psichikos sveikatos specialistus. Jie dažnai net nesupranta, kad serga netiesiogine priklausomybe.

Šie asmenys nemoka prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir mano, kad jų gerovė priklauso nuo artimo žmogaus, sergančio priklausomybe, pokyčių.

Kiti netiesiogiai priklausomi asmenys, atvirkščiai, visą atsakomybę stengiasi prisiimti sau ir jaučiasi patys galintys pakeisti situaciją. Arba tikisi, kad pats psichologas vykdys jų nurodymus ir pakeis priklausomybę sergantį asmenį taip, kaip jiems patogu.

Paprastai pagrindinis pagalbos asmenims, kuriems yra būdinga netiesioginė priklausomybė, tikslas — rasti pusiausvyrą tarp priklausomybės ir autonomijos Bulotaitė, Pokyčiai neįvyks tol, kol netiesiogiai priklausomas asmuo neišmoks prisiimti atsakomybę ne už kažkieno kito, o už savo gyvenimą, už savo gerovę, už savo laimę. Bulotaitė Laima. Narkotikai ir narkomanija. Iliuzija ir realybė.

Herojaus vaidmenį prisiėmęs šeimos narys stengiasi gerinti šeimos įvaizdį, apjungti jos narius. Tokie žmonės dažnai ignoruoja pačią priklausomybės problemą, stengiasi viską pakreipti pozityviai. Jie daug dirba, yra perfekcionistai, kuriuos nuolat slegia kaltė, gėda, įtampa. Aplinkiniams tokie žmonės gali atrodyti sėkmingi, kultūrinti, protingi, gyvenantys subalansuotą gyvenimą, tačiau viduje jie jaučiasi atsiskyrę, išgyvena nerimą.

Jie dažnai papuola į bėdą, patiria sunkumų darbe ar mokykloje, gali būti agresyvūs, pasileidę, patys pradėti piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis. Tokį jų elgesį skatina noras atitraukti dėmesį nuo priklausomybe sergančio asmens arba reakcija į pozityvaus dėmesio sutelkimą į herojaus vaidmenį atliekantį asmenį. Talismanas arba šeimos klounas užima šeimos juokdario poziciją ir savo juokeliais siekia sumažinti įtampą.

Nors jų juokavimas ir sukelia palengvėjimą, tačiau kartais jie gali juokauti netinkamai, įskaudinti, dėl to priklausomam asmeniui gali trukdyti sveikti. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie nieko nepriima rimtai, tačiau viduje jie yra trapūs, siekiantys pripažinimo, jaučiantys didelį pyktį, Kas yra priklausomybes nuo nario dydis, baimę.

Šeimos narys, kuris prisiima pamesto vaiko vaidmenį, yra tarsi nematomas — iš visų jėgų stengiasi būti atsargus, neatkreipti į save dėmesio, nesukelti problemų. Jie vengia temų, susijusių su šeimoje esančia priklausomybės liga, dažnai užsiima tokia veikla, kuri nereikalauja bendravimo.

Tokiems žmonėms sunku priimti sprendimus, užmegzti intymius santykius, nes jiems patiems labai sunku suprasti savo tikruosius jausmus.