Padidejes narys liaudies metodu
Tačiau šitą smurtą šie užkietėję pasauliniai nusikaltėliai pasaulio akyse norėjo užmaskuoti šlykščių melu, esą Lietuva prie Sovietų Sąjungos prisijungė gera valia. Rašo ėjęs Liaudies min.
Pas motulę augau fotografuotinis leidimas. Akordeono pradžiamokslis fotografuotinis leidimas.
Lucien et Richard Galliano. Paris: Editions Henry Lemoine, Henn Rebane. Laste-album akordionile. Violeta Jucevičienė. Manoma, kad gali padėti ir nuo piktybinių navikų. Liaudies medicina siūlo amalo užpilais stabdyti kraujavimą, varyti kirminus iš virškinimo trakto, tinka nuo skausmų.
Šis augalas gali padėti įveikti naktinį šlapimo nelaikymą. Paprastasis amalas yra nuodingas, todėl juo gydykitės tik pasitarę su gydytoju ar vaistininku. Nervai ir nemiga Mažina kraujospūdį, ramina centrinę nervų sistemą, padeda įveikti nemigą ir užpilas, ir arbata.
uviličit ′ narys melžimo namuose metodas
Užpilas: 15 g amalo žaliavos užpilkite ml virinto ir ataušinto vandens, palaikykite 12 val. Arbata: 1 valgomąjį šaukštą žaliavos užplikykite stikline verdančio vandens, palikite 30 min.
Nukoškite ir gerkite po 0,5 stiklinės ryte ir vakare prieš miegą. Paprastųjų amalų vandeninius preparatus galima laikyti šaltoje vietoje 2—3 paras. Gerina kraujotaką preparatai, kurių sudėtyje yra ginkmedžių, amalų ir gudobelių, gerina kraujotaką, deguonies pasisavinimą bei panaudojimą ir sprendžia kitas problemas, susijusias su kraujotakos sutrikimais bei jų pasekmėmis.
Pirmieji ligos požymiai pasireiškė vos ies 18 Šviežios, džiovintos ir konservuotos putino uogos džemai, sultys, trintos uogos su cukrumi vartojamos susijaudinus, esant kraujagyslių spazmams, sergant hipertonijaateroskleroze.
Barkūnų veikliosios medžiagos plečia kraujagysles, ramina nervų sistemą, todėl naudojamos stenokardijos spazmams atpalaiduoti, ištikus širdies kraujagyslių trombozei. Augalo preparatai gerina kraujotaką, padeda lengviau atsikosėti, jais gydomi įvairūs uždegimai.
Gudobelių galeniniais preparatais gydomos širdies, kraujagyslių sistemos ir centrinės nervų sistemos ligos. Jie sumažina širdies raumens jautrumą, gydo aritmiją, plečia periferines ir vidines kraujagysles, gerina širdies ir galvos smegenų kraujagyslių kraujo apytaką, mažina arterinį kraujo spaudimą.
Gudobelės gydo padažnėjusį širdies plakimą, neurozę, sutrikusį miegą, padidėjusį kraujo spaudimą ir kt.
Nuo gudobelės preparatų gerėja savijauta, normalėja kraujo spaudimas, mažiau skauda galvą, nebeūžia ausyse, sumažėja cholesterolio kraujyje, palengva normalizuojasi kraujo elektrolitai, krešumas. Gudobelių preparatai veikia švelniai, todėl tinka pagyvenusiems žmonėms profilaktiškai ir sergant Bazedovo liga, širdies neuroze ir ateroskleroze, sutrikus ritmui.
Širdies kraujagyslių nepakankamumui gydyti gudobelė vartojama su kitais preparatais. Liaudies medicina gudobeles nuo seno vartoja dusuliui, nemigai, padažnėjusiam širdies plakimui, kosuliui gydyti ir kaip raminamąją priemonę.
Gudobelė — širdies ramybei Gudobelė švelniai veikia širdį, slopina susijaudinimą, širdies raumens persitempimą. Išspauskite sultis. Gerkite prieš valgį po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną. Gudobelių vaisių ir žiedų arbata: vaisius ir žiedus po lygiai sumaišykite.
Po 2 val. Ištrauka: 10 g sausų vaisių užpilkite ml degtinės, indą hermetiškai uždarykite ir laikykite 10 dienų. Gerkite prieš valgį po 30 lašų 3 kartus per dieną. Gydo širdį, neurozę, aterosklerozę Vaistinių augalų mišinys: gudobelių žiedų 3 dalysramunėlių žiedų 1 dalis užpilkite termose stikline verdančio vandens. Vaistinių augalų mišinys: gudobelių žiedų 3 dalysvalerijonų šakniastiebių 4 dalyssukatžolių žolės 3 dalys.
Šaukštą mišinio užplikykite stikline vandens. Gerkite prieš valgį po 0,5 stiklinės 3 kartus per dieną. Vaistinių augalų mišinys: gudobelių žiedų — 3 dalys, sukatžolės žolės — 3 dalys, pelkinio pūkelio žolės — 3 dalys, ramunėlių žiedų — 1 dalis užpilti termose stikline verdančio vandens.
Liaudies Vyriausybės komisarai ir Liaudies Seimo nariai savo pareiškimais atskleidė bolševikų okupacijos metais Lietuvoje vykdyto smurto uždangą Liaudies Vyriausybės ir Liaudies Seimo narių pareiškimai yra gyvas dokumentas ne tik bolševikinių pastangų smurtu pavergti Lietuvą, bet jie kartu yra ryškus liudininkas tuo metu vyravusių nuotaikų, neigiamų bolševizmui, kurių neįstengė pašalinti ir nuostabiai plačiu mastu organizuota sovietinė propaganda". Savaitraštis Panevėžio Apygardos Balsas Tais suklastotais ir smurto bei teroro priemonėmis pravestais Liaudies Seimo rinkimais bolševikai pasauliui norėjo parodyti, kad pati lietuvių tauta per savo išrinktus atstovus prašės prijungiama prie Sovietų S-gos.
Kaip tie suklastoti rinkimai buvo pravesti, visi lietuviai gerai atsimena. Tačiau daug tos Liaudies Seimo rinkimų komedijos užkulisių tik dabar paaiškėjo iš viešų Liaudies Seimo, Liaudies Vyriausybės ir Komisarų Tarybos narių pareiškimų". Telšiuose leidžiamas savaitraštis Žemaičių Žemė str. Išgyventasis smurtas, klastos ir apgaulės ilgai neišdils iš tautos sąmonės ir būsimoms kartoms bylos apie kraštą nusiaubusią bolševikinę tiraniją Šiame susirinkime paskelbti pareiškimai turi didžios reikšmės mūsų tautos istorijai ir visam pasauliui atskleidžia neginčijamą tiesą, kad lietuvių tauta niekada laisvu noru nebūtų dėjusis prie Sovietų Sąjungos".
Liaudies vyriausybės ir Liaudies Seimo narių susirinkimą bei jame padarytus pareiškimus plačiai apibūdino ir įvertino, kaip reikšmingą įvykį, taip pat Lietuvos kitataučių ir užsienių spauda ir radijas. Visuose tam susirinkimui skirtuose rašiniuose daugiausia dėmesio kreipiama buv. Liaudies Seimo narių susirinkimo priimtai tokiai rezoliucijai: BUV. Liaudies Seimo nariai, viešai pareiškiame: 1. Smurtu sulaužydama duotus Lietuvos Respublikai iškilmingus pasižadėjimus visokiomis aplinkybėmis gerbti Lietuvos "suverenumą bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę" m.
Sovietų Sąjungos valdžia militariškai okupavo Lietuvą. Maskvos ultimatumu sudaryta Lietuvos vyriausybė, kuriai iš pradžios buvo pažadėta gerbti Lietuvos nepriklausomybę, vėliau, Maskvai verčiant, buvo reorganizuota be e. Ministerio Pirmininko pareigas prof. Krėve s-Mickevičiaus žinios ir pritarimo, aptikrinant daugumą komunistams, su M. Gedvilu prieky, tikslu padaryti Padidejes narys liaudies metodu visišku Maskvos įrankiu.
Taip reorganizuotai vyriausybei, Maskvos vyriausybė įsakė pravesti rinkimus į Liaudies Seimą, kad šis vėliau paprašytų įjungti Lietuvos Respubliką į Sovietų Sąjungą.
uviličit ′ narys melžimo namuose metodas
Liaudies Seimas negalejo išreikšti ir neišreiškė Lietuvių tautos valios, nes: a Liaudies Seimo sudėtis buvo iš anksto nustatyta komunistų partijosdiriguojant Maskvos atstovui G. Dekanozovui ir Sovietų Sąjungos pasiuntiniui Lietuvoje N. Gedvilo ir buv. Prieš šį smurtą nė vienas Liaudies Seimo narys negalėjo pareikšti protesto, nes toks protestas esamomis sąlygomis buvo surištas su pavojumi gyvybei.
Maskvos įgaliotinis G. Dekanozovas ir SSSR pasiuntinybės nariai Liaudies Seimo atstovams, pareiškusiems nusistatymą, kad per Liaudies Seimo posėdį nebalsuosime už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, atvirai grase jiems ir į ų šeimoms. Mes viešai pareiškiame savo protestą, prieš smurto ir falsifikacijos priemones, kurios buvo pavartotos prieš Lietuvos Respubliką ir Lietuvių tautą bolševikų valdžios tiek renkant Liaudies Seimą, tiek jam veikiant.
Nei mes, nei kiti Liaudies Seimo nariai, dėl aukščiau suminėtų aplinkybių, negalėjome išreikšti ir neišreiškėme Lietuvių tautos valios prisijungti prie Sovietų Sąjungos. Pats Liaudies Seimas savo m. Liaudies Vyriausybės min. Smetonai su visa Padidejes narys liaudies metodu ir artimaisiais giminėmis išvykus į užsienį, net labiausiai politikoje nenusimanantiems pasidarė aišku, kad Lietuvos vyriausybės savarankiškumas yra jau tik nieko nereiškianti fikcija; faktiškai visa valdžia pateko į rankas bolševikų ginkluotų pajėgų ir Maskvos Komisarų Tarybos įgaliotinio G.
Dekanozovo, atvykusio Lietuvon m. Smetonai išvykus į užsienį. Dekanozovas Lietuvon atvyko su aiškiai nustatytu tikslu — inkorporuoti Lietuvą į Tarybų Sąjungą. Jei iš karto formaliai to nebuvo padaryta, tai tik todėl, kad buvo norima suvaidinti politinę komediją, neva laisvu noru Lietuvos įsijungimą į Tarybinių Respublikų Sąjungą.
Tuo tikslu Maskvos Kaip padidinti sekso nari medicinos suplanuota tiek Lietuvoje, tiek ir kitose Baltijos valstybėse kol kas išoriniai palikti tą santvarką, kokia jose iki šiol buvo. Lietuvoje m. Toji naujai atsiradusi vyriausybė, pasivadinusi Liaudies Vyriausybe, nebuvo vienlypė, bet susidėjo iš dviejų priešingų grupių, su atskirais tikslais ir siekimais.
Viena grupė — iš tautiškai nusistačiusi žmonių, kurie Maskvai tik todėl buvo reikalingi, kad naujoji vyriausybė turėtų dar šiokį tokį pasitikėjimą Lietuvos visuomenėje, bet kuriai visai nepasitikėjo Maskva ir jos įgaliotiniai Lietuvoje.
Antrąją grupę sudarė komunistai, kurie turėjo griežtai vykdyti Maskvos jiems, kaip komunistams, padiktuotus uždavinius. Pirmajai grupei priklausė ministerio pirmininko pavaduotojas ir Padidejes narys liaudies metodu reikalų ministeris prof. Krėvė - Mickevičius, finansų ministeris inž. Galvanauskas ir krašto apsaugos ministeris gen. Neaiškaus nusistatymo buvo žemės ūkio ministeris M. Mickis, daugeliu atvejų palaikydamas mus.
Švietimo ministeris A. Venclova visai nesi-orientavo padėty ir dažniausiai balsavo prisidėdamas prie daugumos. Antrai grupei iš pradžių priklausė: teisingumo ministeris P.
Pakarklis, vidaus reikalų ministeris M. Gedvilas, kuris laikėsi santūriai, nesileido į ginčus, ir sveikatos ministeris dr. Tautinė grupė — aš, E. Galvanauskas ir V. Vitkauskas — svarbesnius klausimus aptardavo atskirai ir ėjo į posėdžius su atitinkamu nusistatymu.
Antroji grupė, matyti, gaudavo direktyvas iš rusų atstovybės kurios nevisuomet ir jiems patiems buvo malonios, kaip vėliau man prisipažino M. Tautinė grupė, turėdama žinių iš patikimiausių šaltinių, kad V. Molotovas buvo užtikrinęs Vokiečių atstovybę Maskvoje, neva Maskva nemananti kėsintis pakeisti vidaus santvarką Lietuvoje, siekė trukdyti Tarybų Sąjungos atstovų Lietuvoje pastangas ardyti tvarką. Prasidėjęs karas atneš Lietuvai išvadavimą iš bolševikų jungo, todėl, kiek galima, ilgiau reikia išsaugoti esamą santvarką nuo suirutės, o labiausiai — ekonomines ir ūkines organizacijas.
Ministerių Tarybos pasipriešinimas Maskvos užgaidoms pasireiškė įvairiais klausimais gana sėkmingai. Nors ėjęs Respublikos Prezidento pareigas J. Paleckis buvo sutikęs, tačiau Ministerių Taryba atmetė Maskvos pasiūlymą įvesti į vidaus apyvartą tarybinę valiutą — rublius Maskva šiuo klausimu turėjo nusileisti.
Ministerių Taryba dauguma balsų atmetė vidaus reikalų ministerio M. Gedvilo pasiūlymą legalizuoti Lietuvos komunistų partiją. Maskvos atstovai su G. Dekanozovu prieky, pastebėję, kad jiems nepalanki grupė rodo kietą atsparumą, ėmėsi priemonių Ministerių Taryboje sustiprinti komunistinę grupę.
Nuorodos kopijavimas
Be Ministerių Tarybos ir be einančių ministerio pirmininko pareigas prof. Krėvės - Mickevičiaus žinios buvo J. Paleckio aktu įsteigtos naujos ministerijos — Darbo Ministerijos ir Pramonės Ministerija, kurių ministeriais buvo paskirti, kaip pasirodė vėliau, komunistų partijos nariai.
Buvo įsteigta Vilniaus srities įgaliotinio įstaiga, kuriai vadovavo įgaliotinis Padidejes narys liaudies metodu ministerio teisėmis. Įgaliotiniu buvo e. Respublikos Prezidento pareigas J. Paleckio aktu paskirtas irgi komunistas D. Didžiulis - Grosmanas. Susisiekimo Ministerija pirmomis okupacijos dienomis buvo perimta bolševikų kariuomenės vadovybės žinion. Dabar Ministerių Taryboje atsirado specialus komisaras irgi su ministerio teisėmis. Visus šiuos pertvarkymus, kiek galėjo, trukdė tautinė grupė finansiniais sumetimais, bet, pagaliau, ultimatyviai reikalaujant J.
Paleckiui per kurį veikė G. Dekanozovas, turėjo nusileisti. Tuo pat metu buvo paskirtas naujas valstybės kontrolierius, irgi aršusis komunistas, L.
Tokiu būdu Ministerių Taryboje komunistinė grupė gavo aiškią daugumą. Be to, persiorientavo ir anksčiau svyruojantieji švietimo ir žemės ūkio ministeriai, svarbiausiais klausimais prisišliedami prie komunistinės grupės. Gavę daugumą Ministerių Taryboje, komunistai ir visose kitose srityse ėmė aktyviai veikti, dažnai nesiskaitydami nei su Lietuvos įstatymais, nei su anksčiau padarytais Ministerių Tarybos nutarimais.
Pasinaudodamas draugijų įstatymu, vidaus reikalų ministeris M. Gedvilas legalizavo Lietuvos komunistų partiją ir visą eilę komunistinių organizacijų. Kiti komunistiniai ministeriai, naudodamiesi teise tiesiogiai teikti Prezidentui skirti ir atleisti savo ministerijų net aukščiausius pareigūnus, ėmė G.
Dekanozovo nurodymais, šalinti senuosius prityrusius valdininkus, jų vieton skirdami naujus, dažnai nieko nenusimanančius, bet už tai komunistinio nusistatymo, dažniausiai partinius komunistus, ne tik ne lietuvius, bet ir ne Lietuvos piliečius. Bolševikinė veikla pagyvėjo ir kitose srityse, ypatingai pramonės ir prekybos įmonėse, kur prasidėjo mitingai, reikalavimai pašalinti tų įmonių vedėjus, grasinimai streikais, organizavimasis į profesines sąjungas bolševikiniais pagrindais.
Samdomi tarnautojai privačiose įmonėse buvo kurstomi neklausyti savo darbdavių. Grėsė pavojus suirti Lietuvos ekonominei santvarkai. Susidarė įspūdis, kad Vidaus Reikalų Ministerija tyčia pataikauja komunistų partijos diriguojamai anarchistinei organizacijų veiklai, kad Maskvos atstovams ir bolševikų kariuomenės vadovybei būtų sudarytas pagrindas paimti viską į savo rankas.
Susidarė tokia padėtis, kad Lietuvoje atsirado net keturios ir daugiau vyriausybių: 1. Lietuvos Liaudies Vyriausybė, kuri buvo visai bejėgė, bet turėjo pakelti už viską, kas darosi Lietuvoje, atsakomybę prieš Lietuvių tautą, prieš bolševikų karinę vadovybę, prieš visus, kas norėjo kaltinti ją; ypač kaltino tie, kurie vis dar nesiorientavo ir nepajėgė suprasti padėties. Vidaus Reikalų Ministerija, su susibūrusiais joje Maskvos valdininkais, užėmusiais atsakingiausias vietas.
Ji veikė komunistų partijos ir G. Dekanozovo nurodymais, nevykdė Lietuvos vyriausybės įsakymų. Sovietų Atstovybė, faktiškai vadovaujama G. Dekanozovo, kuris dirigavo ir komunistų partiją, ir naujai sukurtas komunistines organizacijas, ir spaudą, ir Lietuvos radijo siųstuvus, ir Eltą, vertė atleisti vienus valdininkus, skirti kitus ir šeimininkavo visose ministerijose, kurių prieky stovėjo ministeriai komunistai.
Kitiems gi ministe-riams ir atskiriems pareigūnams siuntė reikalavimus brutalia forma, kurią veltui stengėsi švelninti tuometinis Tarybų Sąjungos atstovas N. Pozdniakovas, dažnai net atvykdamas atsiprašyti už storžievišką G. Dekanozovo pareiškimų formą. Gal tai buvo savo rūšies taktika. Raudonosios armijos karinė vadovybė, kuri visados ultimatyvia forma teikė reikalavimus, liečiančius ne tik jos reikalus, bet ir tokius, kaip demonstracijų ir eisenų leidimą bei organizavimą.
Visi panašios rūšies reikalavimai buvo teikiami grūmojančia forma ne tik vyriausybei, bet ir atskirų įstaigų pareigūnams, nuolat juos terorizuojant. Tokiu būdu Lietuva riedėjo į anarchijos bedugnę. Todėl, pasitaręs su savarankiškesniais kolegomis, nutariau kreiptis į Maskvos vyriausybę tiesiogiai, reikalaujant uždrausti SSSR atstovybei Kaune ir Raudonosios armijos vadovybei kištis į Lietuvos vidaus reikalus, terorizuoti ir demoralizuoti jos administracinį, ekonominį ir finansinį aparatą.
Buvo pasiųsta Lietuvos atstovui Maskvoje Dr. Molotovas artimiausiu laiku svarbiais Lietuvos klausimais priimtų einantį ministerio pirmininko pareigas ir užsienio reikalų ministerį prof.
Krėvę - Mickevičių. Dekanozovas, su kuriuo Lietuvos vyriausybė gali tartis ir susitarti visais klausimais. Įsižeidęs G. Dekanozovas irgi nedviprasmiškai pasiskubėjo pareikšti savo nepasitenkinimą, kad jį aplenkiant buvo tiesiogiai kreiptasi į V. Reikalavimas audiencijos pas V. Molotovą buvo pakartotas, nurodant, kad kitu atveju teks kai kuriems ministeriams atsistatydinti. Į šį antrą reikalavimą Lietuvos atstovas Maskvoje Dr.
Natkevičius birželio 28 d. Nors laiko buvo visai mažai, bet vis dėlto nurodytą dieną mūsų užsienių reikalų ministeris jau buvo Maskvoje. Molotovas priėmė ne 16 val. Mano pasikalbėjimas su V. Molotovu užtruko 5 valandas. Išdėsčiau jam susidariusią padėtį, ryšium su SSSR atstovybės Kaune ir raudonosios armijos karinės vadovybės kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, nuolatinius grasinimus, valdiško aparato terorizavimą, nesiskaitymą su krašto reikalais ir visuomenės nusistatymu, į dezorganizavimą darbininkų miestuose ir kaimuose, pramonės ir prekybos įstaigose, į nuolatinį mitingų ir eisenų organizavimą su rusiškomis dainomis ir svetimų valstybių veikėjų garbinimu.
Visa tai, iš vienos pusės, gimdo lietuviuose didžiausią nepasitenkinimą ir baimę, neapykantą visam kam, kas yra nelietuviška, kaltinama yra vyriausybė, kad Padidejes narys liaudies metodu priemonių tvarkai palaikyti Padidinkite krauja varpoje sudrausti tvarkos ardytojus. Iš kitos gi pusės, susidariusia padėtimi griaunama prekyba, pramonė ir žemės ūkis. Jei tokia padėtis nevaržomai truks ir toliau, turės įvykti krašto ekonominė ir ūkinė katastrofa, kuri atsilieps ir Raudonosios armijos būklei, ypač maitinimo atžvilgiu.
Būtinas reikalas sustabdyti SSSR atstovybės kišimąsi į vidaus reikalus ir nurodyti Raudonosios armijos vadovybei skaitytis su tuo, ką Lietuva gali padaryti ir ko negali, apsaugoti Lietuvos vyriausybę nuo nuolatinių grasinimų.
Molotovas klausėsi. Man išdėsčius visą reikalą, jis pareiškė, kad turįs žinių apie tobulą Lietuvos ūkinį aparatą, kuris veikia laikrodžio tikslumu, ir, savaime suprantama, kad kenkti ir kliudyti ūkinei veiklai SSSR vyriausybė neturi mažiausio noro. Nesusipratimai, matyti, kyla iš socialinės ir valstybinės santvarkų skirtingumų. SSSR atstovybė Kaune neturinti nurodymų kištis į krašto vidaus santvarką, kiek tai neliečia Tarybų Sąjungos reikalų ir tikslų. Tarybų vyriausybė turėjusi visados geriausių norų Lietuvos atžvilgiu, grąžinusi Lietuvai Vilnių, visuomet ir visur rėmusi jos reikalus.
Nors buv. Respublikos Prezidentas A. Smetona nekvailas žmogus, bet, matyt, samanomis apžėlęs, nesuprato savo padėties, įsileidęs tarybines įgulas nesušvelnino režimo, bet ėmėsi dar griežtesnių priemonių prieš visa, kas tik lietė rusų kultūrą. Jis savo politika Tarybų vyriausybę privertė kariška jėga okupuoti Lietuvą. Nors Tarybų vyriausybė yra sudariusi su vokiečių vyriausybe draugingumo sutartį, bet toji sutartis neatpalaiduoja jos nuo atsargumo žygių.
Todėl, visai nemanydama kištis į pasaulinį karą, kuris dabar siaučia Vakaruose, saugumo sumetimais Tarybų vyriausybė turėjo okupuoti tiek Lietuvą, tiek ir kitas Baltijos valstybes. Molotovas ta pačia proga papasakojo, kodėl Tarybų Sąjungos vyriausybė m.
Vieta Lietuvos muzikos ir meno mokyklų, bendrojo lavinimo mokyklų patalpos. Devynių mokslo metų mėnesių nuo rugsėjo iki gegužės mokymo medžiaga pateikiama devyniose pasakose, kuriose vaikas atranda savo draugus, žaislus, žaidimus, savo džiaugsmus ar nelaimes. Kiekvieno mėnesio mokymo medžiagą sudaro išraiškingai sekama pasaka, kurią lydi: 1 mankštos elementai - vaikai bėgioja, šliaužioja, ploja rankomis ir pan. Knygoje gausu įvairių kūrinėlių natų, loginių užduočių bei muzikos klausymosi nuorodų. Rekomendacijos Šią metodiką rekomenduoju naudoti: 1 muzikos ir meno mokykloms, pradiniame mokymo groti muzikos instrumentu etape.
Prancūzai ir anglai reikalavo lenkų sienoms neliečiamumo garantijų, nors žinojo, kad lenkų valstybės sienose yra daug grynai rusų apgyventų sričių, kurios nėra Tarybų vyriausybei abejingos. Anglai ir prancūzai, esą, lenkams reikalavo karinės pagalbos karo atveju, bet už visa tai Tarybų Rusijai nenorėjo teikti jokių kompensacijų.
Be to, lenkų vyriausybė visą laiką rodė didžiausią nepasitikėjimą Tarybų Sąjungos vyriausybe. Šioji pamėgino tartis su vokiečių vyriausybe, kuri dėl karo grėsmės iš Vakarų valstybių yra tiek suvaržyta, kad ji savo interesų Baltijos kraštuose negalėtų sėkmingai ginti. Molotovas šiandien turįs pasakyti atvirai tai, kas rytoj bus visiems aišku.
Jeigu dar rusų carai, pradedant Jonu Baisiuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūras, tai ne dėl savo asmeninių užuogaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos išsivystymo eiga. Būtų nedovanotina, jei Tarybų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri gali kitą kartą nepasitaikyti.
Tarybų Sąjungos vadovybė nutarė įjungti Baltijos valstybes į Tarybinių respublikų šeimą, savaime suprantama, kaip atskiras sąjungines respublikas, garantuojant plačiąsias teises ir galimumus vystytis ir žydėti tautinėmis kultūromis, tautiniams ūkiams ir gerovei. Smetonos ir K. Ulmanio vedama politika privertė Tarybų Sąjungos vyriausybę nusistatyti, kad jau užtenka sentimentalizmo ir reikia susirūpinti gyvybiniais Tarybų Sąjungos reikalais. Be to, vis tiek ateityje mažos valstybėlės turės išnykti, ir Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, geriau yra įsijungti į garbingą Tarybinių respublikų šeimą, negu būti pagrobtoms lenkų ar vokiečių.
Todėl ir dabartinė Lietuvos vyriausybė turėtų tiems įvykiams rimtai pasiruošti ir pamažėli pati priprasti ir valstybinį aparatą pripratinti prie tos tvarkos, kuri ateityje tuose kraštuose turės būti įvesta. Atsakiau, kad Lietuva sunkiausiais Padidejes narys liaudies metodu mokėjo atsispirti Lenkijos norams prijungti Lietuvą, mokės atsispirti ir ateityje. Iš vokiečių pusės nei netolimoje praeityje, nei dabar nepastebima noro užimti Lietuvą.
Be to, manau, kad SSSR pastangos inkorporuoti Lietuvą į Tarybų Sąjungą, kai tik jos paaiškės, sukels karą tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos, nes vokiečių vyriausybė nenorės, kad tarybinė santvarka įsigalėtų gretimose žemėse prie Rytprūsių sienos.
Lietuvos gyventojai labai brangina savo nepriklausomybę ir savarankiškumą, todėl žiūrės į vokiečius, kaip į savo išlaisvintojus, ir Raudonajai armijai teks tokiu atveju susidurti su partizaniniu karu savo užnugaryje. Lietuvos ūkininkas yra nuo amžių įpratęs žiūrėti į valdomąjį žemės sklypą, kaip į savo nuosavybę. Lietuvoje kolektyvinio obščinnogo žemės valdymo idėja visai svetima.
Jau dabar ir man ir žemės ūkio ministeriui teko ne kartą priimti ūkininkų delegacijas ir jas užtikrinti, kad kol mes esame vyriausybės prieky, ūkio ir žemės valdymo santvarka nebus pakeista. Sužinoję, kad jiems gresia pavojus patekti į tarybinių respublikų tarpą ir pereiti į kolchozinę žemės valdymo santvarką, jie, be abejo, reaguos į tai visais jiems įmanomais būdais.
Ir Lietuvai ir Tarybų Sąjungai būtų naudingiau dabar sudaryti sąjungos sutartį, kaip viena suvereninė valstybė su kita, palankiausiomis sąlygomis. Tokia sutartis nuramintų Lietuvos liaudį ir sustiprintų draugiškumo jausmus. Lietuvos Vyriausybės pasiūlymas turėtų rasti palankų atgarsį Tarybinių Respublikų Sąjungos vyriausybėje. Čia turimais po ranka statistiniais duomenimis išdėsčiau Lietuvos ūkio našumą, jos eksporto ir importo kiekį.
Nurodžiau, kad Lietuva Padidejes narys liaudies metodu tiek naši, kad be didesnių sunkumų gali šiandien maitinti Raudonosios kariuomenės dalinius, rodos, labai gausius. Įjungimas Lietuvos į Tarybų Sąjungą iš pagrindų sugriautų visą ūkinę santvarką, sunaikintų jos gerovę, anuliuotų visas prekybines sutartis, kas katastrofiškai atsilieptų jos gyvenimui.
Visa tai, be abejo, paliestų Lietuvos liaudies nusistatymą, nes už visa tai kaltintų Tarybų Sąjungos vyriausybę, sugriovusią Lietuvos liaudies gerovės pagrindus. Atsakydamas į mano pareiškimą, V.
Molotovas nusistebėjo Lietuvos ūkio našumu, jos eksporto kiekybe, kurios negali pasiekti net derlingoji Ukraina.
Nelinkęs yra abejoti oficialiais duomenimis, tik norėtų pareikšti pageidavimą, kad ir kitoje santvarkoje Lietuvos ūkio našumas nesumažėtų.
Dėl karo su vokiečiais grėsmės, esą, nėra ko kalbėti. Jei vokiečių vyriausybė prarijo praglotila Baltijos valstybių okupaciją, teks jai suvirškinti ir tų valstybių inkorporavimą į Tarybinių Respublikų Sąjungą. Molotovas pareiškė, jog manąs, kad vietiniai gyventojai supras savo naudą ir bus dėkingi vien dėl to, kad jie bus išvaduoti iš pavojaus tokiu ar kitokiu būtų būti įtrauktiems į karo skerdynes, kurios siaučia Vakarų buržuazinėje Europoje ir į kurį kištis Tarybinių Respublikų Sąjunga nemananti.
O Vokietija per daug turi sunkumų su anglais, kad dar panorėtų pati karo su galingąja Tarybinių Respublikų Sąjunga. Atsižvelgiant į visa tai, V. Molotovas mano, kad Lietuvos liaudis sutiks žinias apie įsijungimą su mažesniu nepasitenkinimu, negu aš vaizduoju. Be to, liaudis šiuo reikalu bus atsiklausta tokia forma, kokia yra nustatyta tarybinėse respublikose.
Nors aš turėjau iš tikriausių šaltinių žinių, kad dėl Lietuvos įjungimo į Tarybinių Respublikų Sąjungą jokio susitarimo su Vokietijos vyriausybe nebuvo, atvirkščiai, pats V.