Lyginamieji elementai, Lyginamieji

Jose ne tik aptinkame atsakymą į klausimą, kas yra lyginamasis metodas, kurį galima laikyti pačiu sėkmingiausiu A. Francas Bopas pirmasis pradėjo nuodugnų indoeuropietiškų šaknų ir fleksijų lyginimą ir moksliškai pagrindė Džonso teoriją apie bendrą šių kalbų giminystę. Kartu su keblumais, kurie iškyla mėginant kiekybiškai įvertinti hipotezių ir duomenų išankstinę tikimybę, šis subjektyvistinis atspalvis, būdingas bejesiškajai statistinei analizei, yra bene svarbiausia priežastis, kodėl dauguma į kiekybinę metodologiją orientuotų komparatyvistų skeptiškai žiūri į mėginimus išspręsti laisvės laipsnių problemą jos priemonėmis.

Toks alternatyvus požiūris galimas ir į tą tarpinę padėtį, kurią lyginamasis metodas, suprantamas kaip priežastinių hipotezių kontrolė neeksperimentinėje nedaugelio atvejų mažo N analizėje vadovaujantis Millio kanonais, užima kiekybinių statistinių didelės N ir kokybinių atvejo tyrimų metodų atžvilgiu.

Šis alternatyvus požiūris ragina žiūrėti į lyginamąjį metodą ne kaip į abiejų metodų silpnybių, bet, atvirkščiai, — kaip į jiems būdingų stiprybių derinį, kurio dėka jis yra šių metodų Lyginamieji elementai arba hibridas. Kaip rašo jau minėtas A. Kaip ir kokybiniai metodai, lyginamasis metodas yra kontekstualizuotas, pateikdamas informaciją, kuri yra reikšminga ir svarbi tam tikros situacijos atžvilgiu, tuo pat metu atskirdamas bendrus procesus, pranokstančius pavienius atvejus, nuo būdingų tik tiems atvejams detalių.

Todėl juo gaunamas žinojimas esąs ir situacinis, ir transcendentiškas situacijos, kurioje yra tyrinėtojas, atžvilgiu. Radikaliausiai ir nuosekliausiai požiūrį, kad lyginamasis metodas ne tik nėra antrarūšis ar trečiarūšis, bet kai kuriais atžvilgiais netgi pranoksta statistinį metodą kokybinių metodų elementų įtraukimo dėkagina amerikiečių sociologas Charles C.

Jis kokybiškai skiriasi nuo statistinio metodo, ir yra vienintelis tinkamas tiems klausimams, kuriuos kelia komparatyvistai".

Lyginamieji elementai

Šios knygos yra svarbiausi sociologinės komparatyvistikos metodologinės savimonės dokumentai paskutiniaisiais dviem dešimtmečiais. Būtent todėl su jais galima sieti trečią ir naujausią komparatyvistinės metodologijos raidos etapą, o m. Jose ne tik aptinkame atsakymą į klausimą, kas yra lyginamasis metodas, kurį galima laikyti pačiu sėkmingiausiu A. Przeworskio ir H.

Viena iš šio tinklo narių aktyvumo apraiškų yra tyrinėtojų, besidominčių KLA ir jos pritaikymo galimybėmis, konferencijos bei vasaros mokyklos.

Vienas toks renginys m. Svarbiausiu skiriamuoju socialinio lyginamojo tyrimo bruožu Ch. Raginas laiko tai, kad jame kaip aiškinimo arba analizės vienetai nors nebūtinai taip pat ir kaip stebėjimo ar duomenų vienetai panaudojamos makrosocialinės sistemos — Lyginamieji elementai pirma, visuomenės.

Toks teiginys tik kiek kitokiu pavidalu aprašo paaiškinimo reikalaujantį faktą, tačiau pats aiškinamosios galios neturi. Aiškinamąją galią jam suteikia nuoroda į tą socialinės makrosistemos, kurioje yra lokalizuotas aiškinamasis faktas, bruožą arba kintamąjį, kuris ją skiria nuo kitų makrosistemų: tų, kurioms to paties arba žemesnio lygmens aiškinamasis faktas nėra būdingas.

Tačiau nekomparatyvistams makrosocialiniai vienetai dažniausiai Lyginamieji elementai abstrakcijos. Nekomparatyvistai gali būti tikri, kad formos patterns ir procesai, kuriuos jie tiria, egzistuoja visuomenėje; jiems nereikia tos sąvokos operacionalizuoti eksplicitiškai.

Lyginamieji elementai

Tačiau galią sujungti ir kokybinių, ir kiekybinių metodų privalumus Ch. Raginas priskiria ne kiekvienam lyginamajam tyrimui, bet tik vienai ypatingai jo versijai, kurio strategijai išplėtoti jis ir deda savo pastangas.

Jis teigia, kad galimos trys lyginamojo tyrimo strategijos, kurias galima būtų pavadinti ir trimis lyginamojo metodo socialiniuose moksluose versijomis. Tai kiekybinė, kokybinė ir sintetinė strategijos.

Pirmosios dvi jau yra praktiškai įgyvendintos, o trečioji — logiškai galima, bet nerealizuota dėl reikiamos analitinės technikos stokos.

Tokios technikos tai jau minėta KLA sukūrimą ir pritaikymą amerikiečių sociologas laiko savo asmeniniu nuopelnu.

Lyginamieji elementai

Kiekybinę strategiją ryškiausiai reprezentuoja hologeistiniai holonacionaliniai ir holokultūriniai tyrimai, kuriuose makrosocialiniai vienetai yra ir aiškinimo, ir stebėjimo vienetai, o taip pat tokie tarptautiniai tyrimai, kai makrosocialiniai vienetai yra aiškinimo vienetai, tačiau Lyginamieji elementai stebėjimo vienetai yra individai arba smulkesnio masto socialiniai vienetai, o informacija apie kuriuos renkama ir analizuojama kiekybiniais metodais visų pirma apklausomis.

Kokybinę strategiją ryškiausiai reprezentuoja nedaugelio šalių kultūrų, visuomenių tyrimai, kai dominuoja kokybiniai duomenų rinkimo bei analizės vienetai. Sintetinę strategiją Ch. Kokybiškai orientuoti lyginamieji tyrimai išsiskiria būdingu kokybiniams tyrimams apskritai sąvokų bei teorijų dialoginiu santykiu su duomenimis.

Kiekybinio tyrimo sąlyga yra iš anksto apibrėžta populiacija ar generalinė visuma. Kartu daroma prielaida, kad klausimas, kaip turi būti aprašyti ir klasifikuoti tie atvejai, kurie yra analizės ar aiškinimo vienetai, jau yra išspręsta, o populiacija egzistuoja jau gatava. Kiekybinių tyrinėtojų polinkį traktuoti savo atvejų populiacijas kaip gatavas skatina ir tai, kad jie dažnai priima kaip objektyvią realybę tas populiacijas, kurias konstituoja valstybinių institucijų visų pirma valstybinės statistikos žinybųo nuo XX a.

Kiekybinio tyrimo atvejai dažniausiai egzistuoja kaip konvencionalizuotos bendros kategorijos, kurias tyrinėtojas turi priimti kaip duotybę. Kokybinio tyrimo atvejai paprastai susijungia į specifines kategorijas tyrimo metu.

Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, tyrinėtojas sprendžia ne savo stebėjimo duomenų Lyginamieji elementai, bet jų teisingos ar geriausios interpretacijos problemą: kokiai sąvokai juos subordinuoti? Atvejų konstitucija apima ne tik paieškas, kokiai ar kokioms sąvokoms iš tyrinėtojo turimų sąvokų atsargų nagrinėjami atvejai galėtų būti subordinuoti, bet ir Lyginamieji elementai tų sąvokų reviziją, naują, patikslintą, apibrėžimą.

Kai tyrinėtojai ginčijasi, pvz. Ginčydamiesi jie apeliuoja į implikacijas, kurias vienokio ar kitokio terorizmo apibrėžimo priėmimas turėtų kitų su šia sąvoka siejamų atvejų klasifikacijai ir aiškinimui.

Spręsdami šią Lyginamieji elementai, į kokybinį tyrimą orientuoti tyrinėtojai sureikšmina tą apibrėžimo adekvatumo sąlygą, kuri siejama su M. Tai reiškia, kad tas apibrėžimas turi būti jeigu ne priimtinas, tai bent jau suprantamas patiems apibrėžiamiesiems.

Lygindami Ch. Ragino pateikiamas dviejų lyginamojo tyrimo strategijų charakteristikas su metodologinėje literatūroje aptinkamais kiekybinės ir kokybinės tyrimo metodologijos apibūdinimais, aptinkame, kad jos daug kuo panašios ar netgi vienos kitas pakartoja. Šiai probleminei situacijai suvokti naudinga yra fraktalinės struktūros sąvoka, paskutiniaisiais dešimtmečiais iš gamtos mokslų aktyviai perkeliama į socialinius mokslus.

Svarbiausias tokios struktūros bruožas yra vadinamasis panašumas į save Lyginamieji elementaikuris būna tais atvejais, kai dalis turi tokią pačią arba panašią sandarą, kaip ir visuma.

Lyginamieji elementai

Fraktalinės struktūros yra snaigės: pažvelgus į snaigę per didinamąjį stiklą, matome, kad ją sudaro geometrinės Lyginamieji elementai, kurios pačios turi geometrinę snaigės formą; iš didelio aukščio matomos kranto linijos piešinys atpažįstamas jos fragmento vaizde, kuris atsiveria iš mažesnio aukščio, ir t.

Aptardamas skirtingų disciplinų sintezės ir tarpdisciplininių tyrimų problemas, A. Lyginamieji elementai atkreipia dėmesį, kad tokiose sintezėse fraktalinės struktūros pavidalu atsikartoja pirminė perskyra, kurią šia sinteze siekiama įveikti. Pastangų įveikti prarają tarp sociologijos kaip apibendrinamosios ar nomotetinės disciplinos ir istorijos kaip individualizuojamosios ar ideografinės vaisiai yra socialinė mokslinė istorija social science historykurią plėtoja istorijos sociologizavimu besirūpinantys istorikai, ir istorinė sociologija, kuri yra siekiančių suistorinti sociologiją sociologų kūrinys.

Įdėmesnė šių naujų tarpdisciplininių tyrimo sričių o ypač — jose vykstančių diskusijų analizė parodo, kad kiekvienoje iš jų galima aptikti takoskyrą tarp labiau istoriškai ar ideografiškai ir labiau sociologiškai arba nomotetiškai orientuotų sparnų.

Panašiai yra ir lyginamųjų tyrimų atveju: komparatyvistinėse įvairių socialinių mokslų Lyginamieji elementai atšakose lyginamojoje politikoje, sociologijoje, antropologijoje ir pan.

Kiekybinis komparatyvistikos sparnas yra tiesiog statistinių metodų pritaikymas didelių N, kurias sudaro visuomenės, kultūros ar kitos didelės socialinės sistemos, analizei. Kokybinį sparną reprezentuoja tie tyrimai, kuriuos A. Lijphartas tapatina su lyginamuoju metodu apskritai: tai priežastinių hipotezių kontrolė neeksperimentinėje nedaugelio atvejų mažo N analizėje pagal Millio kanonus.

Kokie yra tie barjerai, kurie skiria dvi komparatyvistinio tyrimo strategijas ar lyginamojo metodo versijas?

Toks alternatyvus požiūris galimas ir į tą tarpinę padėtį, kurią lyginamasis metodas, suprantamas kaip priežastinių hipotezių kontrolė neeksperimentinėje nedaugelio atvejų mažo N analizėje vadovaujantis Millio kanonais, užima kiekybinių statistinių didelės N ir kokybinių atvejo tyrimų metodų atžvilgiu. Šis alternatyvus požiūris ragina žiūrėti į lyginamąjį metodą ne kaip į abiejų metodų silpnybių, bet, atvirkščiai, — kaip į jiems būdingų stiprybių derinį, kurio dėka jis yra šių metodų sintezė arba hibridas. Kaip rašo jau minėtas A.

Patį svarbiausią kiekybinės ir kokybinės lyginamojo tyrimo strategijų skirtumą amerikiečių sociologas išryškina, vadindamas kokybinę strategiją orientuota į atvejus case-orientedo kiekybinę — orientuota į kintamuosius variable-oriented. Ne mažiau įtaigi ir išraiškinga dar viena jo siūloma terminologinė antitezė: kiekybinę strategiją jis vadina orientuota į bendrumą generality-orientedo kokybinę — orientuota į sudėtingumą complexity-oriented.

Lyginamoji kalbotyra – Vikipedija

Kiekybinėje arba ekstensyvioje orientuotoje į plotį strategijoje atvejis yra suprantamas tik kaip eilutė parengtų statistinei analizei duomenų matricoje, kaip tam tikrų kintamųjų reikšmių agregatas.

Orientuotoje į sudėtingumą, arba kokybinėje, strategijoje atvejis suprantamas kaip tam tikrų daugiau ar mažiau organiškai tarpusavyje susijusių bruožų konfigūracija. Dėl to poveikio atskirų įvykių ar pokyčių stebėjimai negali būti laikomi nepriklausomomis viena nuo Lyginamieji elementai Lyginamieji elementai hipotezės kontrolinėmis instancijomis. Gilėjant Žemės rutulyje egzistuojančių visuomenių ekonominei, politinei, kultūrinei tarpusavio priklausomybei, ši problema Noriu padidinti 5 cm nari vis keblesnė.

Palyginti didelė N, kurią ekstensyviosios strategijos šalininkai laiko, pvz. Vis naujais difuzijos santykiais susietų atvejų stebėjimų kontrolinė galia, tikrinant tam tikrą bendrą hipotezę, yra tokia pat niekinė, kaip ir vis gausesnio apie tam tikrą įvykį pasakojančių autorių būrio tekstų informacinė vertė, jeigu paaiškėja, kad jų informacija galų gale kyla iš vieno ir to paties šaltinio. Įrodomąją galią turi tik vienas nuo kito nepriklausomi atvejų stebėjimai.

Tokios nepriklausomybės nėra, kai stebėjimo objektas yra tie stebimų atvejų bruožai, kuriuos jie įgijo vienas iš kito difuzijos būdu.

  1. LYGINAMIEJI TYRIMAI SU TOSMANA IR FS/QCA

Tai ir yra Galtono problema: kaip atskirti tikrus nepriklausomus vienas nuo kito ir netikrus priklausomus stebinius? Bene ryškiausiu difuzijos pavyzdžiu gali būti suverenios teritorinės vėliau — ir nacionalinės valstybės tapimas universalia šiuolaikinio pasaulio politinės organizacijos forma.

Vakarų kolonijinės ekspansijos ir ypač pokolonijinėje epochoje po m. Jos griūtys Somalis, Siera Leonė, Liberija, Afganistanas, Irakas laikomos pavojais regioninei arba globalinei tvarkai, tad jų lokalizavimas ir likvidavimas tampa kolektyvinių kitų pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų pastangų objektu.

Lyginamieji elementai

Ši ekstensyvios lyginamojo tyrimo strategijos silpnoji vieta nekelia jokių keblumų kokybinei, arba orientuotai į sudėtingumą, strategijai, nes tam tikro atvejo sudėtingumo analizės dalis yra to atvejo makrosocialinės sistemos sąveikos mainų, tarpusavio priklausomybės ir kitokios įtakos Lyginamieji elementai kitais atvejais procesų tyrimas. Pavyzdžiui, tam tikrų m. Rusijos revoliucijos ir metų. Kinijos revoliucijos bruožų bei ypatumų nesuprasime, neatsižvelgdami į tą aplinkybę, kad Rusijos revoliucionierių ir kontrrevoliucionierių elgesį veikė žinios apie Prancūzijos revoliucijos metais peripetijas, o jėgos, tarpusavyje kovojusios Kinijoje, darė savo išvadas iš Rusijos revoliucijos patirties.

Tačiau tyrinėtojas, apribojantis savo dėmesio lauką nedidelio skaičiaus makrosocialinių vienetų analize ir besigilinantis į detales, gali manyti, kad galima pakankamai tiksliai įvertinti ir pasverti išorinių ir vidinių priežastinių veiksnių indėlį. Nėra jokio pagrindo manyti, kad teorinės prielaidos šios funkcijos negali atlikti taip pat ir neeksperimentinio tyrimo metu situacijoje lyginant nedaugelį atvejų.

Tačiau tokią funkciją teorinės prielaidos gali atlikti tik tada, tik kai jos yra tikslūs ir griežtai suformuluoti teiginiai. Dauguma teorijų, kuriomis remiasi kokybiniai tyrimai, šiais privalumais nepasižymi — jos yra palyginti menkai apibrėžtos vague teorijos. Kai kurie į kiekybinę metodologiją orientuoti tyrinėtojai mano, kad šią problemą gali padėti išspręsti statistinės analizės pagrindimas statistine teorine metodologija, kuri yra alternatyvi o kartu — ir heterodoksinė šiuo metu dominuojančiai Fisherio-Neymano-Pearsono statistinės analizės mokyklai.

Ta hipotezė yra atmetama, įvertinus tokio atsitiktinio sutapimo tikimybę turimų stebinių skaičiui.

Naršymo meniu

Tokio vertinimo patikimumui turimų stebinių atvejų skaičius imties dydis kaip tik ir yra lemiamas dalykas. Tam tikri nauji duomenys, kurių išankstinė apriorinė tikimybė buvo Lyginamieji elementai, mažai tikėtinai hipotezei prideda svorio daugiau, negu nauji duomenys, kurių išankstinė tikimybė buvo didelė, suteiktų hipotezei su didele išankstine tikimybe.

Kalbama būtent apie tam tikros hipotezės subjektyvios tikimybės, suprantamos kaip tikėjimo ja laipsnis, padidinimą ar sumažinimą. Bejesiškojoje statistikoje svarbiausiu veiksniu, lemiančiu hipotezės vertinimą, tampa nebe stebinių skaičius, bet jų pobūdis — kiek jie yra netikėti, nauji. Tikimybės, kuriomis operuoja bejesiškoji statistika, yra Lyginamieji elementai.

Lyginamieji elementai

Kartu su keblumais, kurie iškyla mėginant kiekybiškai įvertinti hipotezių ir duomenų išankstinę tikimybę, šis subjektyvistinis atspalvis, būdingas bejesiškajai statistinei analizei, yra bene svarbiausia priežastis, kodėl dauguma į kiekybinę metodologiją orientuotų komparatyvistų skeptiškai žiūri į mėginimus išspręsti laisvės laipsnių problemą jos priemonėmis.

Iš tikrųjų skirtingų tyrinėtojų prielaidos apie tikrinamų hipotezių bei duomenų, kuriais jos yra tikrinamos, išankstines tikimybes gali smarkiai skirtis. Tiesa, viena iš bejesiškosios statistinės teorijos teoremų sako, kad tam tikromis sąlygomis tyrinėtojų su skirtingomis išankstinėmis prielaidomis tikimybiniai lūkesčiai gali suartėti.

Tarp šių sąlygų yra reikalavimas, kad stebėjimų serija būtų pakankamai ilga. Lyginamieji elementai N dydis vėl pasidaro svarbus, ir bejesiškoji Lyginamieji elementai čia praranda savo Lyginamieji elementai pranašumą prieš ortodoksinę statistinę analizę.

Tačiau tie socialinių mokslų metodologijos darbų autoriai, kurie atmeta požiūrį, kad vieno atvejo arba lyginamoji nedaugelio atvejų analizė yra nevisavertė, palyginus su eksperimentine ir statistine analize, nesieja laisvės laipsnių problemos sprendimo su revoliucija statistinės analizės metodologijoje. Jie tiesiog laiko ją pseudoproblema. Šitoks jų — šiuo Lyginamieji elementai populiarėjantis — požiūris remiasi kitokia konfigūracine ir holistine atvejo samprata, besiskiriančia nuo jau minėtos statistinės jo sampratos, kad atvejis — tai tiesiog eilutė duomenų matricoje arba tam tikrų kintamųjų sankirta.

Jų požiūriu, atvejai egzistuoja ne vienokiu ar kitokiu būdu surinktuose duomenyse, bet išoriniame pasaulyje tikrovėje ir yra tįsios bei trunkančios visumos. Tos visumos gali būti stebimos iš skirtingų požiūrio taškų bei skirtingais vaizdo masteliais — tyrinėtojas tą mastelį gali kaitalioti, stebėti iš arti, stambiu ar mikroskopiniu planu, pristatydamas tuos atvejų aspektus ar fazes, kurios yra svarbios bei reikšmingos jo nagrinėjamų klausimų požiūriu. Jis gali tokį detalizuojantį žvilgsnį kombinuoti su teleskopine ar panoramine perspektyva, kurioje visas atvejis aprėpiamas kaip visuma, apžvelgiama per jos santykius su kitais atvejais.

Tyrinėtojo hipotezių vertinimui yra reikšmingi ne pavieniai stebiniai, bet tie pavidalai patternsį kuriuos jie susidėlioja, bei naujų stebinių atitikimas tyrinėtojo hipotezės ar koncepcijos prognostinėms implikacijoms.

Visa tai esą įmanoma ir tada, kai tyrinėtojas nagrinėja vieną atvejį, t. Tokia kiekvieno atvejo vidinė analizė within case analysis esąs esminis taip pat ir kokybinės kelių atvejų lyginamosios analizės aspektas.

Labiausiai provokuojantis ir kontroversiškas šio laisvės laipsnių problemos tikro ar tik tariamo sprendimo aspektas yra kai kurių kokybinio lyginamojo tyrimo metodologijos apologetų tezė, kad toks Lyginamieji elementai disponuoja savita priemone priežastinėms hipotezėms pagrįsti, kuriai palyginimas kaip toks nėra reikalingas.

Tai vadinama proceso atsekimu process tracing.