Rodyti priartinimo nara

Išvažiavusi ėmiau kur kas daugiau reflektuoti savo lietuviškumą nei gyvendama Lietuvoje. Šis lygmuo rašant mokslinius ar šiaip darbinius tekstus ne toks aktualus, užtat rašant grožinius tekstus tas meistriškumas būtinas.

Dalintis Išvažiavimas nėra išdavystė, o grįžimas — ne pralaimėjimas. Rašytoja Akvilina Cicėnaitė-Charles Pokalbis tarp dviejų rašytojų, tarp Australijos ir Havajų, aptariant lietuvišką tapatybę ir kūrybą Lietuvai gyvenant svetur. Kūrinio Rodyti priartinimo nara savo gyvenimais pasakoja XX a. Lietuvos istoriją — per meilės santykius, kuriuos tragiškais paverčia karai, okupacijos, Holokaustas, sovietmetis.

Tačiau esminga čia, kaip galima numanyti ir iš pavadinimo, — tyla. Tai, kas lieka nepasakyta, nuryta, užspausta. Romane užčiuopta moterų maniera nutylėti, perduodama lyg giminės tradicija, privertė mane kitaip pažvelgti į savo mamą, močiutes ir jų patirtus, bet retai minimus istorinius gyvenimo kontekstus.

Nuo m. Todėl ironiška, kad, pristatydama Akviliną, lyg esminį jos biografijos faktą paminiu gyvenimą Australijoje. Tačiau nepavyks paneigti ir kito aspekto, dėl kurio sutampa mūsų nuomonės — fizinis atstumas nuo tėvynės leidžia netikėtais kampais permąstyti savo būtį ir tapatybę. Prisipažinsiu, kitų tavo knygų neskaičiau, nes jos priskirtos paauglių ir jaunimo literatūrai. Tačiau tavo kūryba Lietuvoje dedama į paauglių knygų lentyną, dargi turbūt priskiriant ją emigrantų literatūros srovei.

Ką manai apie tokį skirstymą? Kaip pati įvardytum savo kūrybą? Pamenu, klausei manęs, ar man grįžus į Lietuvą mano knygos nebebūtų priskiriamos emigrantų literatūrai. Pasidomėjau, ką dar apie tai Rodyti priartinimo nara literatūros tyrėjai.

Pripažindama, kad formalus literatūros skirstymas pagal gyvenamąją vietą yra probleminis, nes autorius išties gali grįžti į Lietuvą, ji siūlo kalbėti ne apie emigracinę literatūrą, o apie emigracinės savimonės literatūrą. Ir man toks skirstymas, kalbant apie šiuolaikinę literatūrą, atrodo kur kas prasmingesnis. Apskritai, rašytojo kūrybos klasifikavimas jam dar esant gyvam man rodosi labai sąlygiškas.

NARA \ Vien žinoti negana. Klimato krizės sprendimai su psichologe Audra Balunde

Kūryba šaknijasi, kinta, auga, autorius įgyja brandos ir patirties, gali siekti aprėpti kitus žanrus, kalbėti naujoms auditorijoms. Dabar jaučiuosi taip, tarsi tik pradėčiau apčiuopti savo balsą, ir dar nežinau, kur jis mane nuves.

• Dėl Narų darbų bendrųjų saugos taisyklių patvirtinimo
• ‎Greito gyvenimo lėti pokalbiai on Apple Podcasts
• Berniuku seimos narys 6 metu dydis

Turbūt esi viena iš nedaugelio rašytojų, turinčių literatūros teorijos magistro laipsnį. Tačiau dar įdomesnė man rodosi tavo religijų studijų doktorantūra Velingtone, Naujojoje Zelandijoje. Kaip studijos formavo ir keitė tavo gyvenimą? Visas savo studijas rinkausi iš meilės, ne praktiniais sumetimais, neturėdama supratimo, ką veiksiu baigusi. Visos man davė labai daug, pradedant nuo bakalauro: po mokyklos, kurioje mano rašinius gyrė ir dalyvaudavau rašymo konkursuose, įstojau į lietuvių filologiją ir atsidūriau terpėje, kur visi rašė gerai ir geriau už mane.

Patvirtinti

Už pirmąjį egzaminą, literatūros teorijos įvadą, gavusi septintuką labai susikrimtau, pamaniau, kad esu ne savo vietoje. Tai buvo žemiausias pažymys per visus šešerius studijų metus.

Ironiška, kad vėliau magistro studijoms pasirinkau būtent literatūros teoriją. Reklama Sakoma, kad rašytoju iš pradžių gimstama, paskui tampama. Literatūros teorijos studijos nepavertė manęs rašytoja, gal net priešingai — kurį laiką po studijų buvau atitolusi nuo grožinės literatūros, dirbau tekstų kūrėja reklamos agentūrose. Studijuodami analizavome literatūros kūrinius, tyrinėjome jų veikimo mechanizmą, buvau pasinėrusi į gerus tekstus.

Pradėjus kritiškai vertinti kitų tekstus pasirodė neįmanoma kritiškai nevertinti savųjų. Bet studijos padėjo man ugdyti Narys, kurie yra dydziai klausą.

Reklamos tekstų kūrimas mokė sutalpinti esmę į penkiolika sekundžių ir suprasti, kad įkvėpimas yra pervertinamas. Disertacijos rašymas mokė kritiškai mąstyti, kaupti ir apdoroti informaciją, dirbti su didelės apimties tekstais, kasdien sėsti prie darbo stalo nepaisant nieko, nors ir žemė drebėtų tikra istorija, juk studijavau Naujojoje Zelandijoje.

Disertaciją rašiau apie šventybės the sacred sampratą posovietinėje literatūroje, taigi apie pasaulį, kuriame religija nebetenka savo aktualumo, užtat iškyla ir yra konstruojamos kitos šventybės versijos. Doktorantūros studijos buvo ir mano pirmoji gyvenimo svetur patirtis, ir visa tai išties augino mane kaip asmenybę. Gyveni Australijoje, kuri Lietuvoje. Ką tai reiškia tau kaip kūrėjai?

Dvejopą tapatybę? Pati būdama panašioje padėtyje kartais jaučiuosi tarsi neišsipildžiusi arba esanti ne vietoje — nes kuriu Lietuvai gyvendama svetur. Kita vertus, gyvendama Lietuvoje gal nejausčiau poreikio jai kurti. O kaip tau?

Streamlined voting system - Idėjos - Europos demokratija - Conference on the Future of Europe

Koks jausmas? Kaip ir tu, daliju save tarp dviejų šalių ir vis susimąstau apie tai, kas yra vientiso gyvenimo laimė, laimė gyventi vienoje geografinėje plotmėje. Tokią susiskaldžiusią tapatybę kartais norisi pavadinti tik iš dalies išsipildžiusia, imi galvoti apie praradimus — bendruomenės, buvimo kartu, pripažinimo, tiesiog buvimo komforto zonoje. Bet, kita vertus, šis buvimas tarp dviejų erdvių skatina iš naujo apmąstyti ne tik iš kur esu, bet ir kur esu, tą liminalią erdvę, kuri atsiveria kaip kūrybos erdvė.

Panašūs produktai

Toks buvimas daro įtaką ir kūrybos tematikai. Jei būčiau likusi Lietuvoje, vis tiek būčiau rašiusi, tik kitokius kūrinius.

Šios idėjos patvirtinimą dažnai matau stebėdama savo bei kitų žmonių veiksmus klimato krizės akivaizdoje. Todėl spręsti su klimato krize susijusias problemas yra sudėtingiau nei mums norėtųsi. Siekdami iš esmės pakeisti savo elgesį į labiau aplinkai draugišką, turime žinoti ne tik kodėl tą padaryti svarbu, bet ir su kokiomis kliūtimis susidursime pakeliui. Abiejų iliustracijų faktai remiasi Vilniaus universiteto hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslo darbuotojo Justino Kilpio surinktais duomenimis.

Gal jų būtų mažiau, o gal ilgainiui būčiau išsisėmusi. Jose atsigręžiau į praeitį — tiek kolektyvinę, tiek asmeninę.

The walk from \

Kartais man atrodo, kad jei mano geriausias kūrinys dar ateityje, jis gims iš to dvejopo buvimo įtampos, gyvenimo tarp čia ir ten. Bet taip būna dažniausiai tada, kai bandau įsisprausti į svetimus batus, Rodyti priartinimo nara save pagal svetimus standartus. Man atiteko ne vientiso gyvenimo, bet Padidinti penis namuose buvimo, išvykusiųjų laimė. Žinoma, ji turi dvi puses: viena vertus, prarandu tą jausmą, kai giliai širdyje jauti, jog esi namie — kalboje, kuri yra tavo namai; kita vertus, atrandu pasaulio beribiškumą, kalbų ir valstybių sienų reliatyvumą, empatišką pajautą, kad viskas yra viena.

Atrandu, kad aš pati — ir be ribų, ir be krantų. Gal todėl gyvenant ne Lietuvoje kūryba atrodo svarbesnė, gal net gyvybiškai būtina. Kai rašau, jaučiuosi — ir esu — savo vietoje.

Kai rašau, grįžtu namo, į savo šerdį, savo vidinės geografijos centrą. Sakai, kad gyvendama Lietuvoje galbūt nejaustum poreikio kurti Lietuvai. Bet gal įkvėpimu tuomet taptų noras kurti pasauliui, dvejopo buvimo nostalgija? Aš irgi dažnai šito savęs klausiu: ar gyvendama Lietuvoje kurčiau pasauliui? Bet tada iškart įsijungia vidinis kritikas, sakantis, kad pasauliui aš neįdomi.

Čia kalbu ne vien konkrečiai apie save, bet apie Rodyti priartinimo nara kūrybą apskritai. Nežinau, ar pastebėjai tokią tendenciją, bet būna, kad kai kas nors itin gerai atlikta, nesvarbu, kurioje srityje pvz.

1. Padidinti Vyras
3. Nario dydis G.
4. Apple Podcasts Preview 71 episodes Lėtuose ir giliuose pokalbiuose Urtė Karalaitė kartu su įvairiais pašnekovais per skirtingas jų patirtis tyrinėja vidinį žmogų, kad geriau jį supratę, galėtume sklandžiau naviguoti save.
6. Patikrinti piršto atspaudą Piršto atspaudas Toliau pateiktas tekstas yra sutrumpintas ir apibendrintas jo turinys.
7. Kaip padidinti dideli peni

Ar tau pažįstamas toks jausmas, vertinimas? Gal dėl to emigracijoje gyvenantys rašytojai ir kuria Lietuvai, o ne pasauliui, būtent bijodami pasijusti nepilnavertiški? Šiuo atveju svarbiau gal ne tiek adresatas, kiek intencija. Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai: Kiti būdai prisidėti Bet kalbant apie kūrybą pasauliui kaip adresatui, tikiu, kad lietuvių tauta turi unikalią istorinę patirtį, kurios įspaudą nešiojamės ir Rodyti priartinimo nara įdomi ne tik mums.

Papasakotos dar ne visos tarpukario, sovietmečio, Nepriklausomybės istorijos, o jos turi potencialo būti universalios, leidžia pažinti šalį ir žmones.

Parašykite savo atsiliepimą!

Jei pasakojimas yra autentiškas ir įtraukiantis, jis ras savo kelią pas skaitytojus ir kitomis kalbomis. Lietuvių literatūra ir ne tik literatūra — tas pats galioja kitoms sritims yra įdomi, kai yra autentiška.

Tik, skirtingai nei vizualiųjų menų atstovams, lietuviškai rašantiems autoriams patekti į pasaulį sudėtingiau, reikia kliautis tarpininkais — agentais, vertėjais Man regis, Rodyti priartinimo nara artimiausią dešimtmetį ne tik sulauksime daugiau kokybiškų vertimų iš lietuvių kalbos, bet ateis ir nauja karta — lietuvių kilmės jaunimas, augęs svetur, kalbantis ne viena kalba, rašantis turbūt jau nebe lietuviškai, o angliškai.

Kokias istorijas papasakos šie žmonės? Jie priklausys Lietuvai ar pasauliui? O dėl nepilnavertiškumo Tikrai gali užplūsti savigaila, kad štai gimiau per anksti, kad mano karta tarsi pralaimėjo — juk gimėme sovietmečio pabaigoje, studijos užsienyje atrodė nepasiekiama prabanga, tai šio, tai ano neturėjom — bananų, džinsų, kelionių, pasaulinės literatūros Bet pasauliui įdomu ne ko neturėjome, o ką turime ir ką galime duoti, kad gebame, pavyzdžiui, savo traumas išversti į paveikią literatūrinę kalbą.

Norime būti šalis, garsėjanti tuo, kad čia yra puikus fonas juostai apie devintojo dešimtmečio Pripetę ar vis dėlto kuriame naują tapatybę? Yra erdvės net į tą nepilnavertiškumą pažvelgti iš šalies, su ironija, beje, jis irgi gali tapti įkvėpimu, terpe kūrybai.

Kokia netikėta tavo mintis — kad mūsų karta neva pralaimėjo.

Aš tik atvykusi gyventi į JAV pradėjau jausti, Rodyti priartinimo nara gimimas laikmečių sandūroje yra būtent tai, kas daro mane įdomią vakariečiams.

Būna, pagaunu save, kad, kai netingiu ir noriu pasirodyti naujiems pažįstamiems įdomi, imu pasakoti Rodyti priartinimo nara nors apie anuos laikus, pavyzdžiui, apie tai, kaip mane promočiutė karšto vandens pilname dubenyje ant taburetės prausdavo, nes nebuvo vandentiekio, užtat dabar va, žiūrėkite, beveik nesiskiriu nuo kitų. Ar tau nesinori versti savo kūrinių į kitas kalbas ir kitataučiams pasakoti apie buvimą lietuve, Lietuvą, papasakoti mūsų istorijų?

Koks tavo santykis su savo pačios kūrinių vertimu? Esu bandžiusi versti savo esė į anglų kalbą.

Customer Reviews

Bandžiau ir rašyti angliškai, tiesa, irgi pradėjau nuo esė, ne nuo grožinės literatūros. Abiem atvejais mane trikdė kalbos jausmo nebuvimas. Man labai svarbi kūrinio kalba, stilius, metaforos, potekstės, žodžių žaismas — tas lygmuo, kuriame gali atsidurti, kai moki kalbą taip, jog gali ne tik žaisti pagal taisykles, bet ir jas laužyti. Šis lygmuo rašant mokslinius ar šiaip darbinius tekstus ne toks aktualus, užtat rašant grožinius tekstus tas meistriškumas būtinas.

Ir renkantis vertimus iš anglų į lietuvių kalbą man svarbu kuo man artima knyga, autoriaus balsas, ar galiu tą balsą perteikti lietuviškai taip, kad kuo mažiau prasmių pasiklystų vertime.

Beje, neseniai teko skaityti savo esė vertimą į anglų kalbą verčiau ne aš.

Apėmė įdomus pojūtis, kad tai ir mano tekstas, ir jau nebe mano. Man patiko ankstesnio mūsų pokalbio metu tavo ištarti žodžiai, kad vertimas yra nuolatinis pralaimėjimas, bet, nepaisant to pralaimėjimo, versdama tekstą turi judėti į priekį. Žaviuosi vertėjų sugebėjimais.

• LEGO® City Vandenyno tyrimų povandeninis laivas
• Ar elemento dydis priklauso nuo kojos dydzio

Bandžiau versti savo tekstus, bet išeina, kad ne verčiu, o perrašau.